Lietuva įrodė savo pranašumą ir prieš Prancūziją

Puiki pergalė ir pasauliui vėl priminta, kas yra Lietuva. Ką reiškia, kai mūsų rinktinė gerai sužaidė jau tris kėlinius. Berods pirmą kartą šiame čempionate laimėti trys kėlinukai, su ispanais laimėti du, su Naująja Zelandija pakako laimėti tik vieną ir t.t.
Tapo jau tendencija ir vėl pradėta žaisti tik tada, kai priešininkai įgavo 15 taškų pranašumą, kurį pakankamai nesunkiai pavyko panaikinti ir susikrauti savo jau 14 taškų persvarą, didžiausią iš visų žaistų rungtynių.
Geležinė gynyba ir nuoseklus-ramus puolimas išmušė prancūzus iš vėžių, jie pradėjo nepataikyti, rinktis pražangas ir galų gale beveik visai nuleido rankas.
Pirma vieta grupėje, dar vienos jau nieko nereiškiančios rungtynės su Libanu ir aštunfinalis Stambule tik antradienį. Tai net keturios laisvos dienos, kurios turėtų padėti adaptuotis naujoje vietoje, išsigydyti mikrotraumas, pašlifuoti derinius ir susikaupti lemiamoms kovoms.

Po dramatiškos kovos parklupdyti ispanai

Saldi pergalė, nes nukautas stambaus kalibro priešininkas. Kaip čia yra, kad mūsų komanda įjungia aukščiausią pavarą tik antroje rungtynių dalyje ir tada, kai priešininkų pranašumas tampa grėsmingas? Ko gero, kad taip ugdosi kovotojų - nenugalimos komandos charakteris.
Apie rungtynių eigą galima pasakyti tai, kad ispanai pataikę keletą tritaškių, suorganizavę keletą greitų kontratakų ir įgiję solidų pranašumą, greičiausiai ėmė ir patikėjo savo galutine pergale. O tuo metu, lietuviai ėmėsi agresyviau gintis, perėmė kelis kamuolius ir ispanai pradėjo skubėti bei nebepataikyti. Į aikštę gražinti priešininkų lyderiai jau ne taip lengvai rinko taškus ir vienas po kito strigo lietuvių gynybos gniaužtuose.
Pasiaukojamai žaidę visi mūsiškiai, sugebėjo parklupdyti pasaulio čempionus ir švęsti trečią pergalę iš eilės. Šioje vietoje reikia santūriai pasidžiaugti ir nusiraminus ruoštis kitoms varžyboms. Dabar laukia prancūzai ir kova dėl pirmosios vietos grupėje.
Atrodytų turėtų būti vienas svarbiausių ir sunkiausių mačų, bet nuojauta kužda, kad šiose varžybose pagaliau prabils ir mūsų snaiperiai. Komanda tik įsibėgėja...

Kanada nugalėta parodžius charakterį

Išvargta ir per kraują pasiekta pergalė. Taip grūdinasi plienas ir komandos charakteris. Čempionų charakteris. Tai puiki pamoka ateičiai, kad ir turint net 17 taškų deficitą reikia kovoti ir nenuleisti rankų iki rungtynių pabaigos.
Labai svarbi pergalė ir tuo aspektu, kad pasiekta neišnaudojus savo pagrindinių ginklų, kurie turėtų suveikti jau svarbesnėse rungtynėse. Valios ir pasiaukojimo netrūko, gal kiek buvo tik per silpnas nusiteikimas rungtynių pradžioje, kuris ir privedė prie to, kad varžybų pabaigoje reikėjo deginti susikaupusį adrenalino kiekį.
Dvi pergalės, dabar dienos pertrauka ir su naujom jėgom į naujas pergales.
Atėjo laikas atsigriebti prieš ispanus.

Rinktinė žengė svarbų pirmą pergalingą žingsnį

Palaipsniui ir tendencingai. Taip galima būtų apibūdinti Lietuvos rinktinės startą 2010 m. pasaulio vyrų krepšinio čempionate, kuriame po keturių kėlinių mūsų rinktinė baigė pasirodymą 13 taškų persvara prieš Naująją Zelandiją.
Kas krenta į akis iš pirmo žvilgsnio, tai puikiai organizuojamas greitas ir apgalvotas lietuvių puolimas, kuriame gerai jaučiasi bene visi rinktinės nariai. Šio puolimo pasekmė ir yra, kad antrame kėlinyje buvo susikurta atitinkama persvara, kurią pavyko išlaikyti iki rungtynių pabaigos.
Kaip sakoma nugalėtojų niekas neteisia, šlovė jiems, bet žiūrint į ateitį reiktų labiau susikoncentruoti ties gynyba, priešininkų snaiperių priežiūra bei geresne kova po krepšiais dėl atšokusių kamuolių.
Rinktinė turi puikų potencialą, subalansuotą ir labai lygų sąstatą, todėl tikrai galima laukti gerų rezultatų. Ši rinktinė su kiekvienomis rungtynėmis tik labiau įsibėgės ir tikėsimės, kad parodys nuožmų ir tikrą kovotojų charakterį, nustebins pasaulį savo žaidimu, kuris virs istorija verta legendos.
Pirmyn Lietuva, su tokiu energijos užtaisu viskas įmanoma.

Treneris pralaimi, laimi komanda...

Du iš trijų lietuvių trenerių Europos vyrų krepšinio čempionate patyrė fiasko. Dabar jau aiškėjant detalėms, pasirodo, kad Latvijos rinktinės startinis penketas visiškai nesilaikė sportinio režimo ir komandinės drausmės. Drastiškas priemones paskelbusi Latvijos krepšinio federacija visai nenusivylė K.Kemzūra ir pratęsė kontraktą su juo dar porai metų. Iš žiniasklaidos sprendžiant, kad Jonu Kazlausku ir jo atliktu darbu graikai ir juo labiau federacija liko dar labiau patenkinti. Panašu, kad ir pats treneris gavęs bronzos medalį yra be galo gerai nusiteikęs, kad sugrįžęs į Europą sugebėjo pasirodyti iš gerosios pusės. Visi tik kalba, kad jei kas dabar galėtų išgelbėti Lietuvą, tai tik būtent Jonas ir jam reikia atiduoti mūsų rinktinės vairą. Bet ką, Kazlauskas šiuo metu planuoja visai ką kita. Treneris turės laiko mokytis graikų kalbą, mėgautis pagarba ir džiaugtis susaistyta iki 10 kartų pelningesne sutartimi su Graikijos krepšinio federacija.
Mūsų federacijai šiuo metu kiti galvos skausmai ir rūpesčiai. Labai teisingai laikomasi nuostatos, kad treneris turi būti tik lietuvis. Trenerių pas mus yra, bet kaip juos prisikalbinti ir išsirinkti būtent tą, kuris nuves rinktinę į pergales.
Pagal ką pasirinkti? Dažniausiai trenerių patirtį ir sugebėjimus įvertina klubai. Žiūrint į netolimą praeitį, kad buvęs rinktinės treneris R.Butautas savo praktikoje vadovavo Latvijos klubui, dabar vadovaus Ukrainos klubui, kurie iki šiol užėmė tik antraeiles ar net trečiaeiles pozicijas europietiškame krepšinyje. Iš to galime daryti išvadą, kad klubiniame krepšinyje jis nebuvo įvertintas ir kaip treneris nelabai progresavo. Ko gero, tai smogė ir skaudžiai atsiliepė ir darbe su rinktine...
Kaip dabar neužlipti ant grėblio antrą kartą?

Tendencingai pagal ciklą

Kaip čia išeina, kodėl tęsiasi tokia praktika, kad Europos krepšinio čempionatuose, kai nevyksta atranka į Olimpiadą, mūsų komanda patiria fiasko. Taip jau gaunasi, kad nuo Sabonio ir Marčiulionio laikų rimtai pasiruošdavome tik tiems čempionatams, kurių metu buvo kovojama dėl kelialapių į Olimpinį turnyrą. Kodėl susiklostė tokia situacija ir tradicija, kad tekdavo aukoti Pasaulio pirmenybes?
Olimpiniu ciklu gyventi pradėjome dėl to, kad tik atgavus nepriklausomybę tiesiog trūkdavo lėšų pasirengimui, neturėjom lygiaverčių žaidėjų, o didžiąja dalimi dėl to, kad Sabonis ir Ko, tiesiog negalėdavo kiekvieną vasarą traukti vežimo ir dalyvauti visose varžybose.
Dabar žaidėjų yra, bet tradicija tęsiasi. Nereikia ieškoti toli. Po Sidnėjaus olimpiados - 2001 metais suklumpam prieš latvius, durys į Pasaulio čempionatą užsitrenkia. 2003 metais susiimam ir gaunam ne tik kelialapį į Olimpiadą, bet ir pasipuošiam aukso medaliais. 2005 metais tęsiant tradicijas, į Europos čempionatą atsisako važiuoti pagrindinės žvaigždės, surenkama į šių metų rinktinę panaši komanda kuri nustebina savo žaidimu, bet pralaimėjusi tik vienerias rungtynes prancūzams, užima penktą vietą ir antrą kartą iškovojam kelialapį į Pasaulio pirmenybes!
Kadangi, tai ne Olimpiada, čempionatas Japonijoje nenusiseka, žaidimas blankus ir t.t. Krenta Sireika.
2007 metais sprendžiasi klausimas ar dalyvausime Pekino Olimpiadoje. Sujudimas, sukrutimas, krapštome net Ilgauską iš NBA, pakeičiami vadovai, susirenka visos žvaigždės ir ką? Bronza ir vėl mes Olimpiadoje. Jau penktą kartą.
2009-ieji, po Olimpiados vėl žaidžiam be žvaigždžių. Galutinis rezultatas pribloškiantis ir vėl Pasaulio pirmenybės nuplaukia. Tik šįkart galime sulaukti dovanų iš FIBA ir tinkamai pasitreniruoti prieš 2011 metų Europos pirmenybes Lietuvoje.
Du metus ruošiamės, kad kitus du metus skintume laurus. Viskas tendencingai ir pagal Olimpinį ciklą.
2011 metais jau vėl turėtų užderėti...
Kad ir toliau taip.

Gili analizė - negiliai kapstant

Pabaiga. Likome už borto. Gaila, kad tai atsitiko su mūsų komanda, kuri, taip ir neatrado savojo žaidimo. Buvo užuomazgų, bet...
Kokios viso to priežastys, niekas šiai akimirkai negali dorai atsakyti. Trenerių štabas porina, kad reikia atlikti gilesnę analizę, kodėl taip nesusiklostė žaidimas ir kas atsitiko su mūsų rinktine. Minimos kažkokios mistinės schemos, kad jos visiškai naujos, kad jos turėjo būti pergalės garantas, bet neveikė. Gaila, bet kažkodėl nebuvo ieškoma kitų alternatyvų. Kad nebuvo ieškoma, tai atskleidžia tas faktas, kad po kiekvienų rungtynių treneris nuleidęs galvą prisipažindavo, kad tai nesuveikė. Gavosi lyg užburtas ratas. Aišku, kad su lig kiekvienu maču šios schemos žaidėjams pasitikėjimo nepriduodavo, juo labiau, kad komandoje neatsirasdavo lyderio kuris patrauktų žaidimą ir be jų.
Įvardinant pagrindinę blogo pasirodymo Lenkijoje priežastį peršasi išvada, kad viską nulėmė psichologinė būsena. Rinktinės žaidėjai tiesiog nebuvo tinkamai pasiruošę ir visu 100 % įsitikinę, kad jie iš tiesų yra pajėgūs kovoti dėl medalių, kaip tai bandė jiems įteigti treneriai.
Nepridėjo pasitikėjimo ir tai, kad visą pasirengimo ciklą visur ir visada buvo eskaluojama tema, kad nebus komandoje pagrindinių lyderių, su kuriais, tai jau tikrai laimėtume.
Gaila, bet didelį spaudimą komanda jautė per kontrolines rungtynes, kurias pralaimėdavo ir pasipildavo priekaištų lavina. Tai trukdė pasirengimui tiesiogiai, nes pergalės pasirengimo stadijoje nebuvo būtinos, o pralaimėjus varžovui, atsiranda puiki motyvacija jį įveikti ir atsirevanšuoti čempionate, kaip tai padarė slovėnai. Svarbiausi mūšiai turėjo būti Lenkijoje, o pergalė triuškinančiu rezultatu prieš Ispaniją buvo iš serijos, nusiraminkit ir nebekritikuokit, nes mes galim laimėti, taip įrodydami, kad galime žaisti gerai.
Gaila, kad šis įrodymas įvyko šiek tiek per anksti ir tai pakišo koją, nes visa tai turėjo būti išlieta prieš turkus ir lenkus.
Nesusiklostė ir tiek. Taip pat nepagerino psichologinės būsenos ir dar ta ale taisyklė, kad pirmose rungtynėse komandos pasiskirsto į laimėtojus ir pralaimėtojus ir tai nulemia jų mentalitetą...
Ką padarysi, atsitiko kaip atsitiko, nurijom karčią piliulę ir vėl su viltim lauksim naujų čempionatų.