Treneris pralaimi, laimi komanda...

Du iš trijų lietuvių trenerių Europos vyrų krepšinio čempionate patyrė fiasko. Dabar jau aiškėjant detalėms, pasirodo, kad Latvijos rinktinės startinis penketas visiškai nesilaikė sportinio režimo ir komandinės drausmės. Drastiškas priemones paskelbusi Latvijos krepšinio federacija visai nenusivylė K.Kemzūra ir pratęsė kontraktą su juo dar porai metų. Iš žiniasklaidos sprendžiant, kad Jonu Kazlausku ir jo atliktu darbu graikai ir juo labiau federacija liko dar labiau patenkinti. Panašu, kad ir pats treneris gavęs bronzos medalį yra be galo gerai nusiteikęs, kad sugrįžęs į Europą sugebėjo pasirodyti iš gerosios pusės. Visi tik kalba, kad jei kas dabar galėtų išgelbėti Lietuvą, tai tik būtent Jonas ir jam reikia atiduoti mūsų rinktinės vairą. Bet ką, Kazlauskas šiuo metu planuoja visai ką kita. Treneris turės laiko mokytis graikų kalbą, mėgautis pagarba ir džiaugtis susaistyta iki 10 kartų pelningesne sutartimi su Graikijos krepšinio federacija.
Mūsų federacijai šiuo metu kiti galvos skausmai ir rūpesčiai. Labai teisingai laikomasi nuostatos, kad treneris turi būti tik lietuvis. Trenerių pas mus yra, bet kaip juos prisikalbinti ir išsirinkti būtent tą, kuris nuves rinktinę į pergales.
Pagal ką pasirinkti? Dažniausiai trenerių patirtį ir sugebėjimus įvertina klubai. Žiūrint į netolimą praeitį, kad buvęs rinktinės treneris R.Butautas savo praktikoje vadovavo Latvijos klubui, dabar vadovaus Ukrainos klubui, kurie iki šiol užėmė tik antraeiles ar net trečiaeiles pozicijas europietiškame krepšinyje. Iš to galime daryti išvadą, kad klubiniame krepšinyje jis nebuvo įvertintas ir kaip treneris nelabai progresavo. Ko gero, tai smogė ir skaudžiai atsiliepė ir darbe su rinktine...
Kaip dabar neužlipti ant grėblio antrą kartą?

Tendencingai pagal ciklą

Kaip čia išeina, kodėl tęsiasi tokia praktika, kad Europos krepšinio čempionatuose, kai nevyksta atranka į Olimpiadą, mūsų komanda patiria fiasko. Taip jau gaunasi, kad nuo Sabonio ir Marčiulionio laikų rimtai pasiruošdavome tik tiems čempionatams, kurių metu buvo kovojama dėl kelialapių į Olimpinį turnyrą. Kodėl susiklostė tokia situacija ir tradicija, kad tekdavo aukoti Pasaulio pirmenybes?
Olimpiniu ciklu gyventi pradėjome dėl to, kad tik atgavus nepriklausomybę tiesiog trūkdavo lėšų pasirengimui, neturėjom lygiaverčių žaidėjų, o didžiąja dalimi dėl to, kad Sabonis ir Ko, tiesiog negalėdavo kiekvieną vasarą traukti vežimo ir dalyvauti visose varžybose.
Dabar žaidėjų yra, bet tradicija tęsiasi. Nereikia ieškoti toli. Po Sidnėjaus olimpiados - 2001 metais suklumpam prieš latvius, durys į Pasaulio čempionatą užsitrenkia. 2003 metais susiimam ir gaunam ne tik kelialapį į Olimpiadą, bet ir pasipuošiam aukso medaliais. 2005 metais tęsiant tradicijas, į Europos čempionatą atsisako važiuoti pagrindinės žvaigždės, surenkama į šių metų rinktinę panaši komanda kuri nustebina savo žaidimu, bet pralaimėjusi tik vienerias rungtynes prancūzams, užima penktą vietą ir antrą kartą iškovojam kelialapį į Pasaulio pirmenybes!
Kadangi, tai ne Olimpiada, čempionatas Japonijoje nenusiseka, žaidimas blankus ir t.t. Krenta Sireika.
2007 metais sprendžiasi klausimas ar dalyvausime Pekino Olimpiadoje. Sujudimas, sukrutimas, krapštome net Ilgauską iš NBA, pakeičiami vadovai, susirenka visos žvaigždės ir ką? Bronza ir vėl mes Olimpiadoje. Jau penktą kartą.
2009-ieji, po Olimpiados vėl žaidžiam be žvaigždžių. Galutinis rezultatas pribloškiantis ir vėl Pasaulio pirmenybės nuplaukia. Tik šįkart galime sulaukti dovanų iš FIBA ir tinkamai pasitreniruoti prieš 2011 metų Europos pirmenybes Lietuvoje.
Du metus ruošiamės, kad kitus du metus skintume laurus. Viskas tendencingai ir pagal Olimpinį ciklą.
2011 metais jau vėl turėtų užderėti...
Kad ir toliau taip.

Gili analizė - negiliai kapstant

Pabaiga. Likome už borto. Gaila, kad tai atsitiko su mūsų komanda, kuri, taip ir neatrado savojo žaidimo. Buvo užuomazgų, bet...
Kokios viso to priežastys, niekas šiai akimirkai negali dorai atsakyti. Trenerių štabas porina, kad reikia atlikti gilesnę analizę, kodėl taip nesusiklostė žaidimas ir kas atsitiko su mūsų rinktine. Minimos kažkokios mistinės schemos, kad jos visiškai naujos, kad jos turėjo būti pergalės garantas, bet neveikė. Gaila, bet kažkodėl nebuvo ieškoma kitų alternatyvų. Kad nebuvo ieškoma, tai atskleidžia tas faktas, kad po kiekvienų rungtynių treneris nuleidęs galvą prisipažindavo, kad tai nesuveikė. Gavosi lyg užburtas ratas. Aišku, kad su lig kiekvienu maču šios schemos žaidėjams pasitikėjimo nepriduodavo, juo labiau, kad komandoje neatsirasdavo lyderio kuris patrauktų žaidimą ir be jų.
Įvardinant pagrindinę blogo pasirodymo Lenkijoje priežastį peršasi išvada, kad viską nulėmė psichologinė būsena. Rinktinės žaidėjai tiesiog nebuvo tinkamai pasiruošę ir visu 100 % įsitikinę, kad jie iš tiesų yra pajėgūs kovoti dėl medalių, kaip tai bandė jiems įteigti treneriai.
Nepridėjo pasitikėjimo ir tai, kad visą pasirengimo ciklą visur ir visada buvo eskaluojama tema, kad nebus komandoje pagrindinių lyderių, su kuriais, tai jau tikrai laimėtume.
Gaila, bet didelį spaudimą komanda jautė per kontrolines rungtynes, kurias pralaimėdavo ir pasipildavo priekaištų lavina. Tai trukdė pasirengimui tiesiogiai, nes pergalės pasirengimo stadijoje nebuvo būtinos, o pralaimėjus varžovui, atsiranda puiki motyvacija jį įveikti ir atsirevanšuoti čempionate, kaip tai padarė slovėnai. Svarbiausi mūšiai turėjo būti Lenkijoje, o pergalė triuškinančiu rezultatu prieš Ispaniją buvo iš serijos, nusiraminkit ir nebekritikuokit, nes mes galim laimėti, taip įrodydami, kad galime žaisti gerai.
Gaila, kad šis įrodymas įvyko šiek tiek per anksti ir tai pakišo koją, nes visa tai turėjo būti išlieta prieš turkus ir lenkus.
Nesusiklostė ir tiek. Taip pat nepagerino psichologinės būsenos ir dar ta ale taisyklė, kad pirmose rungtynėse komandos pasiskirsto į laimėtojus ir pralaimėtojus ir tai nulemia jų mentalitetą...
Ką padarysi, atsitiko kaip atsitiko, nurijom karčią piliulę ir vėl su viltim lauksim naujų čempionatų.

Druska ant žaizdos

Jau atrodytų, kad pradėjom gydytis žaizdas, bet štai tau, kad nori ir vėl. Vėl pralaimėjom ir šį kart skaudžiai, bet reikia nulenkti galvas prieš grėsmingai žaidusius slovėnus. Jie įrodė, kad yra žymiai kietesnė komanda ne tik popieriuje, bet ir aikštelėje.
Gaila, kad nesuveikė(beje jau eilinį kartą) mūsų gynyba, nes aikštelėje slovėnai darė ką nori ir jiems tai siaubingai sekėsi. Aišku, kad jie savęs nepranoko, įmetė tą ar panašų taškų skaičių, kaip ir per ankstesnes varžybas, bet tai užteko, kad įrodytų savo įtikinamą pranašumą.
Peršasi išvada, kad gal būt mūsų komanda per daug sutelkta į gynybą, kuri dėl nepaaiškinamų priežasčių vis tiek šlubuoja ir per daug mažai kreipiama dėmesio puolimui.
Kaip mėgsta kartoti mūsų strategai, jei gerai apsiginsime, tai puolimas bus praktiškai savaime geras. Ar tai nėra strateginė klaida?
Atsukus laiką ir prisiminus, kad net su lenkais startiniame penkete mes išleidome net tris gynybinio plano žaidėjus, jau iš karto pasiųsdami signalą, kad mes prieš juos tik ginsimės. Ar tai pasiteisino? Davėm lenkams įsibėgėti, o patys negalėjom pelnyti taškų.
Slovėnai, tai jau kitas kalibras, bet gynybinis planas vistiek visiškai nesuveikė, o Jaka Lakovičius sužaidė bene vienas geriausių varžybų rinktinėje. Aišku sustabdėme jų priekinę liniją, bet varžovams atsirišo tritaškiai.
Galbūt Jomantas buvo per lėtas apsiginti prieš slovėnų snaiperį, bet sprendimų su teisinga baigtimi nesulaukėme. Delininkaitį visiškai neutralizavo Dragičius, beje kaip ir visus kitus buvusius "Lietuvos Ryto" žaidėjus. Akivaizdžiai jautėsi Tomo Mahoričiaus šešėlis, todėl savo šansu pasinaudojo čempionate neblogai debiutavęs Kalnietis, taip pat sublizgėjo ir Jonas Mačiulis. Bet to buvo mažai ir jau po laiko...
Vilties ir tikėjimo dar yra. Sekančias rungtynes reikia žūtbūt įveikti ispanus ir vėl turėsime šansą įšokti į nuvažiuojantį traukinį. Ispanai sužeisti - kraujuoja, reikia tik teisingų sprendimų ir mažumėlę sėkmės.

Pagaliau pramušė

Pergalė ir šansas pakovoti toliau. Mintys iš pirmo etapo gan slogios, bet planas kaip ir įvykdytas - mes sekančiame etape. Ten jau reiks ne tiesiog žaisti, bet kovoti ir parodyti čempionišką charakterį bei pateisinti lūkesčius.
Panašu, kad prieš pat čempionatą mūsų vyrai būtent taip ir buvo nusiteikę, kad kovoti reiks tik antrame etape. Iš anksto užsikabinta favoritų etiketė padarė meškos paslaugą, o tuo gudriai pasinaudojo mūsų priešininkai.
Dabar, sekančiame etape esame paprasta komanda, kuri priešininkų gali būti ir neįvertinta. Tai pridės mūsų komandai motyvacijos ir noro pasirodyti kuo geriau. Reabilituotis pavyktų jau pirmame mače su Slovėnija, jei išliktų tas pats žaidimo braižas kaip rungtynių pabaigoje su bulgarais. Slovėnai ne bulgarai, jų visi žaidėjai tikrai aukštos klasės ir pavardėmis nusileidžia nebent ispanams. Tai suteiks mūsiškiams papildomos energijos įrodyti, kad mes ne iš kelmo spirti ir dėl to kautynės jau užprogramuotos.
Kas dėl serbų, tai jie tikrai įveikiami, juo labiau per pasirengimo etapą jiems pralaimėjome vien dėl to, kad praktiškai pergalę kaip ir iniciatyvą visų rungtynių metu atidavėm į jų rankas. Jie kažkaip neblizgėjo, jautėsi, kad mes galim juos prismaugti.
Su Ispanija bus sunku, nes gali būti taip, kad spręsis klausimas dėl išlikimo, o ispanai tikrai nepamiršo kas vyko Siemens arenoje...
Svarbiausia užsikabinti ir kažkaip įsisprausti į grupės ketvertuką, o ten jau sėkmės ir ryžto klausimas. Nėra nenugalimų priešininkų.

Katastrofa

Baisus vaizdas iš Vroclavo vis dar stovi prieš akis. Katastrofa, bet tikrai dar ne tragedija. Kol dar yra bent teorinis šansas patekti tarp aštuonių geriausių, vilties prarasti nevalia.
Apie rungtynes su lenkais nėra ką daug blevyzgoti, nes viską atspindi pats rezultatas. Apie pergalę prieš siautėjusius aikštės šeimininkus galima buvo tik pasvajoti, nes lygiom sužaidėm tik vieną trečiąjį kėlinuką !!!
Geriau jau būtų buvę taip, kad dingusios šviesos arenoje būtų ir neįjungę...

Eurobasket 2009 startas

Liau liau, na štai ir pribrendo komentaras. Startas Europos vyrų krepšinio čempionate šiek tiek apkarto, teko nuleisti galvą prieš Turkijos rinktinę.

Priežastys: visų pirma, startinis jaudulys, kuris sukaustė veiksmus. Taip pat pasirodė, kad vyrų nusiteikimą rungtynėms sudrumstė nenumatyta pertraukėlė, kuri užtruko rungtynių pradžioje, tol kol sureguliavo sustreikavusius 24 sek. laikrodžius.

Antra, kad kažkaip įsivėlėme į tą balaganinį krepšinį, kuriame iš dalies gynėmės gerai, bet turkams šypsojosi fortūna ir jie pataikė iš sunkių padėčių.

Trečia, kad neatradome optimalaus penketo, kuris galėtų tiek sėkmingai užpulti, tiek apsiginti.

Ketvirta, kad mūsų priekinė linija neatkovojo daugiau kamuolių, kaip priešininkai.

Penkta, tai kad iš dalies perdegėm ir pervertinom savo galimybes po to, kai laimėjome prieš ispanus ir įsivaizdavome, kad priešininkai mūsų bijos. Manau, kad tai didžiausia problema kuri užmigdė mūsų komandą.

Gaila, bet šias rungtynes pralaimėjome praktiškai neteisingai nusiteikę. O tai jau komandos trenerių štabo darbo subtilumai.

Tikiu, kad komanda turi vidinių resursų ir potencialo, kuris bus teisingai paskirstytas.

Pirmas blynas prisvilęs, bet kepti reikia ir toliau... Užmaišyti teisingą pergalių receptą...

Pralaimėti šiame etape dar ne tragedija, svarbiausias turnyro mačas bus septintas, o jau tada viskas susirikiuos ir parodys mūsų tikrąjį pajėgumą.

Pirmyn LIETUVA ! Aš tikiu... Manau, kad ir daugelis iš mūsų taip pat...