Jau atrodytų, kad pradėjom gydytis žaizdas, bet štai tau, kad nori ir vėl. Vėl pralaimėjom ir šį kart skaudžiai, bet reikia nulenkti galvas prieš grėsmingai žaidusius slovėnus. Jie įrodė, kad yra žymiai kietesnė komanda ne tik popieriuje, bet ir aikštelėje.
Gaila, kad nesuveikė(beje jau eilinį kartą) mūsų gynyba, nes aikštelėje slovėnai darė ką nori ir jiems tai siaubingai sekėsi. Aišku, kad jie savęs nepranoko, įmetė tą ar panašų taškų skaičių, kaip ir per ankstesnes varžybas, bet tai užteko, kad įrodytų savo įtikinamą pranašumą.
Peršasi išvada, kad gal būt mūsų komanda per daug sutelkta į gynybą, kuri dėl nepaaiškinamų priežasčių vis tiek šlubuoja ir per daug mažai kreipiama dėmesio puolimui.
Kaip mėgsta kartoti mūsų strategai, jei gerai apsiginsime, tai puolimas bus praktiškai savaime geras. Ar tai nėra strateginė klaida?
Atsukus laiką ir prisiminus, kad net su lenkais startiniame penkete mes išleidome net tris gynybinio plano žaidėjus, jau iš karto pasiųsdami signalą, kad mes prieš juos tik ginsimės. Ar tai pasiteisino? Davėm lenkams įsibėgėti, o patys negalėjom pelnyti taškų.
Slovėnai, tai jau kitas kalibras, bet gynybinis planas vistiek visiškai nesuveikė, o Jaka Lakovičius sužaidė bene vienas geriausių varžybų rinktinėje. Aišku sustabdėme jų priekinę liniją, bet varžovams atsirišo tritaškiai.
Galbūt Jomantas buvo per lėtas apsiginti prieš slovėnų snaiperį, bet sprendimų su teisinga baigtimi nesulaukėme. Delininkaitį visiškai neutralizavo Dragičius, beje kaip ir visus kitus buvusius "Lietuvos Ryto" žaidėjus. Akivaizdžiai jautėsi Tomo Mahoričiaus šešėlis, todėl savo šansu pasinaudojo čempionate neblogai debiutavęs Kalnietis, taip pat sublizgėjo ir Jonas Mačiulis. Bet to buvo mažai ir jau po laiko...
Vilties ir tikėjimo dar yra. Sekančias rungtynes reikia žūtbūt įveikti ispanus ir vėl turėsime šansą įšokti į nuvažiuojantį traukinį. Ispanai sužeisti - kraujuoja, reikia tik teisingų sprendimų ir mažumėlę sėkmės.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą